Tik Galbūt. [SHINee FF]

Temos pavadinimas: Tik Galbūt. [SHINee FF] Antr. 03 13, 2012 4:01 pm

TIK GALBŪT

I Dalis

Atsikėlusi ryte, pajutau ryto gaivą, sklindančią pro
pravirą langą. Galvoje sukasi mintys apie įvairius dalykus. Būtent
dabar galvoju kodėl paauglių gyvenimas toks sunkus. Didžiausi priešai -
tėvai. Jie amžinai viską draudžia ir gadina.
Gyvenau gan turtingoje
šeimoje. Mano norai visada buvo pildomi, kiti net nebūtų skundęsi, bet
man nepatiko toks gyvenimas. Kodėl jie pasirinko mane? Būtent mane?
Tiesiog norėjau paprasto paauglės gyvenimo, o ne kažko tokio, kai esi
priversta vilkėti sukneles (čia tai ko aš nemėgstu) ir privalai šokti su
nepažįstamais vaikinais, nes tipo šeimos reitingai kris. Nekenčiu
pobuvių.
Dažnai pabėgdavau iš namų, nes negalėjau to pakęsti,
nekenčiau ir savo ''motinos''. Gerai, kad turėjau gerą draugę Jessicą.
Ji visuomet mane palaikė ir pagelbėdavo pasprukti. Ji man kaip sesuo,
visada ištraukia iš gilios depresijos dėl barnių su mama.
Kai tik išsiropščiau iš lovos, pasigirdo mamos balsas.
- Samanta, eik pusryčiauti!
- Tioj ateinu! - traukdama antklodę nuo savo kūno užrėkiau.
Nulipau
laiptais žemyn, mama mane nužvelgė piktu žvilgsniu. Mintyse kirbėjo
viena mintis: ''kaip iš čia greičiau ištrūkti''. Aš jai reiškiau
nedaugiau negu šiukšlė.
Kieme manęs laukė Jessica.
- Labas. - džiuiu balsu užrėkė taip, kad aš net pašokau iš išgąsčio.
Pasisveikinau, apsikabinom ir nušliaužėm iki šūlės.
- Turi šiandien laisvų pamokų? - žiovaudama paklausiau.
- Aha, dvi.
- Ir kelintos?
- Antra ir ketvirta, o tau?
- Man irgi, - nusišypsojau ir vis dar šliaužėm ir iš dalies tysėmės į tą velnio peklą.
- Žinai, - ji staigiai pasakė,- mokykloj į mūsų klasę atėjo naujas mokinys, na vaikinas.
Aš išpūtusi akis atsisukau.
- O tu tuo visiškai įsitikinus? Bet bus įdomu susipažinti, nebent jis
tobulas nerdas tai bus ką apmėtyt er pamokas - padariau evil smile ir
nusukau galvą.
- Bet... oh... pasiduodu,- iškėlė rankas į viršų
Jessica - ir taip aš tuo įsitikinus. Girdėjau jis tikras gražuolis, o ne
moksliukas kaipp tu sakai >.>
- Mmmmmmm... sudominai, - po šių žodžių pradėjome juoktis ir aš eidama atsitrenkiau į kažkokį vaikiną.
- A-a-aš atsi...
- Labas! - sušuko Jessė ir neleido man pabaigti, - aš, Jessica, malonu, - nusišypsojo ji.
Piktu žvilgsniu į ją pažiūrėjau ir dar kartą pakartojau.
- Aš atsiprašau.
- Nieko tokio,-jis mielai nusišypsojo, - aš naujokas čia, pasimečiau ir nerandu mokyklos,- kikendamas pasakė.
Pažiūrėjau į jį keistu žvilgsniu ir tuo metu Jessė paklausė:
- Tu tikriausiai būsi iš mūsų klasės, huh? Eime kartu iki mokyklos, - nudžiugusi suplojo rankomis,- ir... koks tavo vardas?
- A taip pamiršau prisistatyti. Aš Key, - garsisi suriaumojo jis,- norėčiau žinoti ir tavo vardą, - parodė pirštu į mane.
- He he... he. Aš Samanta, - pašaipiai pasakiau, mat jis man visai nepatiko.
Jis tyliai kažką šmestelėjo Jessei apie mane ir aš nejuokais supykau todėl reikėjo pasišalinti.
- Aš pamiršau piešinius namuose, - sumelavai - aš grįžtu jų paimti, o jūs eikit.
Nėjau namo, nes sumelavau, o ten tikrai nenoriu grįžti - juk teks susidurti su mama. Bet kiek pabėgėjus atgal sustojau.
- Kodėl aš...,- garsiai ištariau ir užsičiaupiau, nes galvoje sėdėjo
mintis apie Key. Bet jis man nepatinka.. jis tikrai ne man... negaliu
>.< Protas mąstė vienaip bet širdis spurdėjo kaip pašėlusi.
Nesuvokiau kas dedasi. Nuėjau iki artimiausio suoliuko, atsisėdau ir tik
tada suvokiau kad vėluoju į pamoką ir dėjau į kojas, kad tik kuo
greičiau ten atsidurčiau.
Kai įėjau į klasę, mokytoja sugebėjo
išgąsdinti mane savo nesuvokiamai šlykščiu ir garsiu balso tonu, o klasė
tylėjo. Pamačiau Key ir išpūčiau akis, žinodama, kad tai į gerą
neišeis, ir buvau teisi: visą pamoką kalbino ir lindo, tuomet aš o ne
jis gavau mažiausiai dešimt pastabų iš mokytojos ir ji pasake kad kvies
motiną į mokyklą dėl mano elgesio. Galvojau tik tiek, kad aš mirus...
niekas nebepadės... NIEKAS.
Po pamokos jis mane pagriebė už rankos ir paklausė:
- Gal norėtum susitikti po pamokų? Kur nors nueiti ir šiaip?
Piktai į jį dėbsojau, bandžiau atsiplėšti nuo jo rankų, bet tai nebuvo taip jau įmanoma.
- Tu... Po viso šito tu nori su manim kur nors eiti?! Ar tu suvoki ko
klausi? Vos tik susipažinom tu jau pradedi man gadint gyvenimą!!!
- Tas iškvietimas ir pastabos pasaulio pabaiga, gyvenimo gadinimas?!! - supykęs atrėžė Key.
- Tu nežinai kas manęs laukia namie! Dabar aš tikrai mirus...
- Kas tavęs ten laukia? Tėvai pašauks ant tavęs ir viskas!
- Mano motina manęs nekenčia, tu to niekada nesuprasi! - jau per
ašaras bandžiau jam aiškinti kad man bus tikrai blogai, mat gyvenu
įtakingoj šeimoj ir tokie dalykai ten nepriimtini... Vos susivaldžiau
nuo to noro jam gerai užvošti.
- Aš tau neleisiu ten eiti,-staigiai mane apkabino ir ramiu balsu tai pasakė.
Nesuvokiau kas dedasi, tačiau vėliau šiek tiek atsipeikėjau nuo viso šito.
- Neliesk manęs, - piktai pasakiau jam ir pasiėmus kuprinę nuėjau.
Galvojau tik apie tai jog bus laisva pamoka ir galėsiu šiek tiek
atsipūsti ir nusiraminti.
Kai sėdėjau ant laiptų mokyklos kieme, prie manęs priėjo Džesė.
- Same, kas tarp judviejų atsitiko?
- O jis tau dar nesakė?
- Ne, bet nesunku atspėti pažiūrėjus į jūsų veidų išraiškas ir bijau kad jis kaip tik eina link mudviejų o_O.
Aš nuleidau galvą, atsidusau ir tylėjau laukdama kas tliau bus. Jis priėjo ir pasilenkė prie manęs.
- Samanta aš atsiprašau bet..... aš tave M-Y-L-I-U..., - tyliai ištarė
šiuos žodžius ir aš kiek išsigandau, bet nenorėjau to parodyti.
- Nepasitikiu tavim. Kas antra durnelė norėtų būt su tavim, bet žinok aš netokia.
- Aš su tavim nesitaikstysiu!
- Galvojau pasakysi kitaip, bet tai tavo reikalas. Ta maža dalelė
manyje kuriai tu patikai per tavo durną protą ir žodžius... jos nebėra.
Tik jigu tu būtum kitoks...
- Koks kitoks, Samanta? Paaiškink man!
Atsistojau priėjau ir užvožiau jam...
- Su laiku suprasi., - po šių žodžių išėjau rami ir tylėdama.
Visąlaiką mąsčiau kodėl jis taip elgiasi.. Juk susipažinom tik prieš
porą valandų, o jis jau myli mane.. meilė iš pirmo žvilgsnio? Neeee
netikiu ja. galų gale supratau kad reikia jį pamiršti bent trumpam... Na
kadangi pertrauka tuoj baigsis, einu į pamoką.
Per ketvirtą pamoką vėl pasirodė Jessė.
- Tai ką mačiau, na ir girdėjau... Tu parodei save.. aš nemanau kad mes ilgiau galime būti draugėmis.
- Tik ne tu, - liūdnai atsidusau - juk buvome ir esame geriausios
draugės nuo mažens. kaip tu taip gali kalbėti? Toks jausmas, kad jūs
visi norit manęs atsikratyt...
- Sorry bet jis... tu ir...
- Ir ta nelemta gyvenimo išdaiga, kai pasirodė Key ir sujaukė dar kelių žmonių gyvenimus.
- Huh....
- Pamiršk tą kvailį. Taigi, - pradėjau keisti temą, - ką veiksi po
pamokų? Gal nori pas mane? Pasižiūrėtume filmą ir šiaip linksmai laiką
prastumtume.
- Aha, gerai. - maloniai nusišypsojo Jessė, -Bet kaip tavo tėvai?.. manai leis?
- O man nelabai rūpi leis jie ar ne.
- Bet juk jie...
- Turiu savo gyvenimą, tegu nedrįsta man aiškint ką man reikia daryt,
nes jie man netikri. Aš pasiilgau savo tikrųjų tėvų, kuriuos turėjau kai
buvau visai maža...
- Šaa! Nepradėk, pamiršk, nes man skaudu tave tokią matyt.. Tai.. susitinkam po pamokų?
- Aha, - pagaliau pradėjau šypsotis.

II Dalis

-Atleisk... kad... vėluoju,-vos galėdama atgauti kvapą išlemenau.
- Nieko tokio,- nejaukiai nusišypsojo Jessė.
- Gerai dabar galim ei..
Nebaigiau sakyti ką pradėjus ir iš galo mane kai kas apkabino. key... VĖL.
- Ką tu po velnių darai? - kiek tik įmanoma garsiau paklausiau jo.
- Same, sorry, aš žinau ko prisidirbau ir žinau kad aš paskutinis kvailys ir....
- Čiaupkis tiktais. Ir paleisk mane! Man skauda! >.< Nustok atsiprašinėt nes užknisai.
- Sorry.. Tai.. tu man atleidi už mano kvailą protą?, - meldžiamai paklausė Key.
- Aha.. atleidžiu. Tik nedaryk taip daugiau!
Atsiplėšiau nuo jo ir atsisukau į Key.
- Daugiau nieko panašaus, nes mano pusę gyvenimo sugriauta per tave ir tėvus.
- Atsi....,-ir užsičiaupė, nes prisiminė ką sakiau apie atsiprašinėjimus.
- Jesse gal tiesiog einam pas mane, okėj?
- Tuoj kuprinę einu pasiimsiu ir lauksiu tavęs ten, - parodė pirštu į
mokyklos kampo pusę, prie kurio stovėjo milžiniškas medis.
- Same, gal galim būt bent draugais, ką? Nejaugi visą gyvenimą ant manęs pyksi?
- emm.... sakai draugais? gerai. Aš nieko prieš. Bet jokių lovey dovey
šūdų. Ir taip ant tavęs pyksiu tikrai ilgai, - ramiai pasakiau ir
ruošiausi eiti prie Jessės.
- Tai susitiksim rytoj.. tikiuosi... Ir imk, - pakiša man lapelį su skaičiais, - čia mano telefono numeris.
- Aha, būtinai parašysiu, jeigu tu man išvis galvoj sėdėsi, - greitai
nubėgau iki mokyklos kampo ir dviese nukulniavom iki mano namų.

Eidamos visą kelią kalbėjomės apie įvairius dalykus mudviejų gyvenimuose
ir Jessė svaigo dėl šūlios gražuolio, kuris nebuvo toks jau gražus ir
vadinosi Taemin. Yeah, right, jis toks kaip ir visi kiti. Sakė, Key su
juo supažindino. Mat seni draugai jau nuo vaikystės... Pff.. ir toliau
tegu svaigsta.
Kai jau buvom netoli mano namų, tiksliau jau labai
netoli namų, Jessė mojuodama ir šaukdama pasitiko kažkokį vaikiną.
Raudonplaukį. Trūko žalios kepurės su plunksna ir būtų Piteris Penas.
:D. Kurgi ne.
- Hey Taemin!
- Labas Jesse,- šypsodamasis pasisveikino, - kur Key?
- Emm.. jis nėjo kartu. Pasiliko prie mokyklos, kažko laukia.
Po šių Jessės žodžių jis pažiūrėjo į mane. Aš stovėjau nuleidus galvą,
nes žiūrėjau į baltas savo sportbačių viršūnes ir mano gelsvi
kirpčiukai dengė veidą.
- Labas. Kuo tu vardu? - pasilenkęs pažiūrėjo į mane ir vėl nusišypsojo.
Išsigandau jo mielo žvilgsnio, nes jis visai nebuvo mielas.... PEDO GUY... o_O
- Aha, Labas. Tai tu tas mokyklos gražuolis huh? - iš kart jį
atpažinau pamačius jo plaukus iš arčiau.. nu aišku ir jo veidą - mm.. aš
Samanta, bet gali vadinti tiesiog Seme...
- Mokyklos gražuolis?! - kreivai į mane pažiūrėjo, - HAHA! Labai juokinga.
- Ehh... Tik einam greičiau, - nusitempiau Jessę, - ir jis visai ne
''gražuolis'' aš tau sakiau jau ne vieną kartą. Ir yra ir
geresnių..Pff...
- Tai sakai aš negražus, ha?, - pašaipiai nusišypsojo, o aš asisukau ir atrėžiau:
- Tikrai ne mano skonio ir tikrai ne man. Mes turim eit. gal kitą kartą.
- OK. Iki tada, - pamojavo Taeminukas ir nuėjo savo keliais juokdamasis iš mano žodžių.
Kai tik įėjom pro mano namų duris, iš kart mane pasitiko mama su pikta veido išraiškėle. Kaip visada.
- Taip žinau, dabar pusę savo gyvenimo negalėsiu niekur išeit ir
blah... - iš kart pradėjau moralą dėl iškvietimo į šūlią, bet
nekreipdama dėmesio nuėjau kartu su Jesse. Bet nee kurgi tau nueisi...
Mano mylimas broliukas mus sustabdė. Broliukas - Jonghyun arba Jongie
arba oppa arba brolis. Jis nėra tikras brolis, bet brolis visgi. Labai
jį mylėjau, nes jis man leido viską, kartais ir ne, bet vistiek jis
geriausias :3. Po kol aš galvojau ir stovėjau beveik prispaudus jessę,
mama užsiraukus pradėjo rėkaut.
- Neišeisi iš namų 2 mėnesius. Mažiausiai. Jokio telefono ir kompiuterio. Viskas. Man kantrybė išseko!
- Tau neturėtų rūpėt mano gyvenimas. Nesikišk ten kur nereikia.
Paklausyčiau tavęs, jeigu su manim taip nesielgtum... tu... aš nekenčiu
tavęs ir atstok!!
- Raminkis! - žiauriai mudvi išgąsdino brolis, - eik su drauge į savo kambarį, aš pasikalbėsiu.
- Ir tipo tai padės.. Nieko nepakeisi, ji vistiek manęs nekęs.
- Tiesiog eik.
Jessė ir aš nubildėjom iki mano kambario ir įsijungėm filmą. Jo filmą,
nes man nerūpėjo daugiau niekas kaip tik gerai praleist laiką. Filmas
buvo 'Paranormal activity'. Siaubo tipo. hėh.. ne už ką. Gyvenime tiek
nesijuokiau.
Po geros valandos Jongie įėjo į kambarį ir pasakė, kad turiu nusileisti žemyn laiptais ir pasikalbėti su mama.
- Aš ten neisiu. Iš manęs tiek šiandien, ateik rytoj. jeigu nori kad ateičiau, viską raštu prašom.
Jis pagriebė mane už rankos ir nusitempė į apačią, o aš taip pat Jessę. negalvoja tegu kad moralų viena klausysiu.
- Samanta, - griežtai pasakė mama - jeigu ne tavo vyresnis brolis,
abejoju ar būčiau atlaidi. Aš noriu su tavim susitarti dėl visko kas tau
nepatinka, ir kokioms taisyklėms nenori paklusti.
- Susitarti dėl to, kas man nepatinka? Dabar gerai pamąstyk ko aš nekenčiu.
Motina stovėjo prikandusi lūpą ir vos neapsiverkus sygebėjo išmelent:
- Ko?
- Tu dar nežinai?? Jūsų visų ir svao gyvenimo!
Ji priėjo ir užvožė man. Tuomet ruošiausi trenkti atgal bet žliumdama tiesiog išrėžiau:
- Viskas! išeinu iš čia! Pavargau nuo visų, nekenčiu jūsų, jūs gadinat viską!!!
Tiesiog pabėgau iš ten. Buvo labai tamsu... Visgi šaltas vakaras... Ji
tiesiog manęs išsižadėjo, dabar tapau dar didesne šiukšle nei buvau.

III dalis

Vaikščiojau tamsiomis ir šaltomis gatvėmis.
Rankos buvo pavirtusios į sušąlusius ledo gabalus. Ašaros pavirto ledo
lašeliais. Netikėtai man einant prieš mane atsidūrė kažkoks žmogus.
Tamsoje buvo sunku įžiūrėti, todėl jo nemačiau, bet jis pradėjo su manim
kalbėti.
- Ar tau viskas gerai?
Žinojau kad čia tas kvailys, kuris mane įsimylėjo.
- Aš... man...
- Imk apsivilk,-atkišo man savo švarką, nes buvau apsirengusi tik su vienu plonu džemperiu.
- Ačiū Key..
- K..ką? Key?
Dabar supratau, kad supainiojau tuos du..
- Taemin, čia tu?
- Aha. Ir.. ką veiki taip vėlai lauke ir dar šitaip apsirengusi?
- Aš.. aš pabėgau, kuo toliau nuo tų kvailių.
- Turi omeny savo tėvus?
- Taip, - tvirtai pasakiau ir susigūžiau, nes man pasidarė silpna.
- Same, tau viskas gerai? Eime iki mano namų, ten sušilsi ir kadangi
pabėgai, pernakvosi.. - mielai į mane pasižiūrėjo ir švelniai palietė
mano pečius. Patraukiau jo rankas ir atidaviau jam švarką.
- Ne aš
negaliu pas tave eiti... Ir taip, man viskas gerai - išlemenau, ir jam
nespėjus susigaudyti mano žodžiuose dingau. Manęs nepaleido nuojauta,
kad grįžti aš negaliu. Nuėjau į savo mėgstamiausią vietą ant vieno
pastato stogo, nuo kurio buvo galima pamatyti nuostabų miesto vaizdą.
Užlipau laiptais ir kadangi ten buvo pakankamai šviesu, pamačiau stovint
Key.
- Ką tu čia veiki taip vėlai - paklausiau jo.
Su nedideliu išgąsčiu atsisuko į mane ir priėjo arčiau norėdamas įsižiūrėti ar tai tikrai aš.
- To paties norėčiau paklausti tavęs.. Ir.. man patinka čia būti. Čia
aš viską pamirštu, kartais tiesiog pradedu svajoti. Dabar tu man pasakyk
ką darai taip vėlai.
- Aš taip pat čia dažnai ateinu.. man patinka
čia būti, - ramiai atsakiau, abudu nuėjom ir atsisėdom, - kartais
tiesiog noriu pažiūrėti į žvaigždėtą dangų ir pamąstyti...
- Aha.. čia tikrai gera vieta..
- Klausyk, Key, aš atsiprašau dėl praeities. Na, žinai. Ir... visdėlto tu visai ne kvailys kaip aš tave vadinu..
- Tai aš dar ir kvailys? - nusistebėjo jis.
- Na, jau nebe,-bakstelėjau kumščiu jam per petį ir abudu pradėjome
juoktis vienas iš kito. Jis mane apkabino, tačiau aš to nejaučiau, buvau
atsipalaidavus ir rami šalia jo. Gal dvi valandas sėdėjome šaltyje, bet
buvo linksma, nes daug juokėmės, sėdėjom vienas kitą apsikabinę nes
tikrai šalta buvo. Tačiau besijuokiant iš apačios pasigirdo brolio
balsas. Jis kvietė mane... ir kažkodėl netikėjau, bet jo balsas priminė
verksmą.
- Ei! Aš čia! - garsiai surikau broliui.
- Samanta! - sušuko jis ir pradėjo greitai lipti laiptais į viršų. Už lipęs mane apkabino.
- Daugiau taip nedaryk, prašau... Tavo motina... Ji ligoninėj.
- Atleisk, bet man nerūpi kas jai nutiko.
- Bet ji...
- Pats matei kaip ji elgiasi su manim ir turėtum suprast kodėl aš taip darau.
- Teisingai.. - dar stipriau mane suspaudė bet po to mane paleido -
dabar eikime namo... bet... kas jis? - žvilgsnį nukreipė į Key.
- A taip! Jis mano draugas, Key. Key - čia mano brolis, netikras brolis, bet brolis Jonghyun.
Jie vienas kitam paspaudė ranką, dar pasišnekučiavom ir nuėjom namo, o
Key liko ten. Bijojau grįžti namo, nes žinojau, kad būsiu ignoruojama
ir nekenčiama. Einant pradėjau šąlti kojas, pasidarė sunku eiti, todėl
sulėtinau.
- Same, lipk! - staigiai paragino Jingie. Užsilipau jam
ant nugaros. Tuo metu neturėjau jokių minčių, tik baimė... Ir netyčia
pagalvojau apie mąmą... kas jai atsitiko?.. Pradėjau jaudintis.. nežinau
kas pasidarė... Vienas geras dalykas, kad nešama brolio užmigau.

Ryte nežmoniškai skaudėjo galvą. Bet šiaip ne taip atsikėliau ir
nusileidau laiptai žemyn. Mane pamatė mama ir galbūt tik pirmą kartą
gyvenime į mane žiūrėjo taip, lyg būčiau kažkas svarbaus. Kaip ir
tikėjausi grįžo iš ligoninės ryte ir aš niekiek tuo nesidžiaugiau.
-
Tu tuo nepatenkinta, ar ne? - ji manęs paklausė. Aš sustojau,
pažiūrėjau į mamą ir nuėjau, nieko nesakiau. Ignoravau. Žinau, kad
išveisu iš kantrybės, bet juk manęs nekenčia, neapsimoka kalbėti... O
gal aš klystu? Ne.. ji tikrai mane laiko šiukšle.
Įėjau į visrtuvę, pasidariau karštos arbatos, nes šaltis purtė dar nuo vakar ir paisžiūrėjau į telefoną.
- Hmm... Key numeris. Privalau jam parašyt - garsiai galvojau. Ir parašiau.
- Labas
Po kelių minučių gavau atsakymą:
- Labas :] Sam čia tu man rašai?
- Aha. Kai tu galvoji kas? :DD
- Tiesiog tu man taip ir nedavei savo numerio, tai norėjau įsitikint :]
- Aa.. aišku. Kada į mokyklą?
- Tuoj eisiu. Turiu pirmą pamoką. Su Tae ir Jesse eisim.
- Tuomet aš eisiu kartu.
- Gerai. 7:50 lauksim. Kaip tu po vakar nakties?
- Šiek tiek šalta ir galvą skauda. Šiaip viskas gerai :]
- Tada gerai. Taigi lauksim! :]
- Aha einu tvarkytis :DD
- OK. sėkmės xD
Išgėriau arbatą, nuėjau apsirengiau ir ruošiausi eiti.
- Neik šiandien į mokyklą, - paliepė brolis - po vakar nakties geriau neik.
Gal eisiu į mokyklą, nes nenoriu čia sėdėt, šitam beprotnamy -
stengiausi pasakyt kuo garsiau, kad mama išgirstų. Aš tikria norėjau į
mokyklą.
- Bet neturi pirmos pamokos.
- O čia jau mano reikalas - išrėžiau ir išėjau. prie namų laukė Tae, Key ir Jessė. Su jesse apsikabinom, o tie du apseis.
- Atrodai pavargus, - atsidūsdama Jessica pasakė.
Aš ir Key susižvalgėm ir galų gale pasakiau:
- Visą naktį nemiegojau.
- Kur vakar buvai kai pabėgai?
- Aš.. na...
- Tikrai.. kur vakar buvai? - įsiterpė Taemin.
- Tu mane išgąsdinai, rimtai nežinau ką tu darytum jei ne tavo brolis. ir nemeluok.
- Gerai jau gerai. daugiau kaip pusę nakties tiesiog buvau lauke... buvau nuėjus į vieną vietą..
- Kokią?
- Ne jums žinot.
Atėjom prie mokyklos ir visi stovėjom kiemelį laukdami kol praeis keletas mokytojų.
- Gerai, mes su Jesse eisim, o jūs... ATE! - pasišalino Tae ir Jessė.
- Gerai.. Eime!
- Kur? - nustebau.
Jis priėjo arčiau, paėmė mane už rankos ir palietė lūpas pirštu.
- Tau to nereikia žinoti.
Atrodo širdis sustojo, kažkodėl nepykau ant jo, jis pasirodė toks
tobulas. Tik sekiau iš paskos ir stebėjau jo rimtą veidą, ir jaučiau
tvirtus žingsnius, kol galiausiai atėjome už mokyklos ir jis prispaudė
mane prie sienos. Išpūtus akis žiūrėjau ką jis daro, ir staiga jis...

IV dalis

Aš stovėjau išpūtusi akis ir spoksojau į jį.
-
Ką tu... - išlemenau ir jis nuleido akis į savo dešiniąją ranką,
kurioje laikė cigaretę. Tuomet buvau visiškai prispausta prie sienos ir
jis man tyliai į ausį sušnibždėjo:
- Privalai pabandyt.. viena skartas tau niekuo nepakenks.
- Ką tu sau galvoji?? Aš negaliu juk tai...
- Aš turiu daugiau negu tai.
- Ne, Key, aš negaliu, tai tiesiog nesveika... Kodėl tu taip elgiesi?
- Tik vieną kartą prašau... Jeigu tu mane myli..
- Atleisk, - atstūmiau jį nuo savęs - bet aš tiesiog negaliu.. visada
turėjau problemų su plaučiais.. ir gydytojas mane perspėjo dėl rūkymo ir
narkotikų.., - pradėjau eiti tolyn, bet jis mane pačiupo už rankos.
- Same...
- Ne! Ne! Ir dar kartą NE!
- Raminkis! Tai ko tu tikėjaisi kai prispaudžiau tave prie sienos, ką?
pasakyk.. - jau su šypsena ir beveik juokdamasis kalbėjo.
Susijaudinau, nebežinau ką sakyt. O su juo sunku kalbėt... >.>
- Tu žinai ko aš tikėjausi.
Key nebespėjo manęs pačiupti ir sustabdyti kai pasprukau nuo jo.
Pgaliau. Bet kažin kodėl jis taip elgiasi. Turbūt nori manęs atsikratyt
kaip ir kita dalis mano 'tautos'. Nors jis sakė jog myli mane~..
nebežinau.
Per mano kvailumą ir Key vėl pavėluosiu į istorijos
pamoką ir vėl mane aprėks. Nekenčiu mokyklos. Užknisa. Thanks GOD Taemin
ten bus.
Nusigrūdau į pamoką. Taip ir buvo. Aprėkė. Visą pamoką šnibždėjomės su Taemiuku.
- Kur buvot su Key?
- em.. už šūlės..
- Ką ten???.. nu sakyyyyyk.. dude sakyyyk...
- Jis... Jis mane vertė pabandyt rūkyt... bet aš labai bijau, todėl pasišalinau iš ten...
- Bet viena skartas gi nieko.
- Su mano plaučiais tai.. o tu ką, bandei?
- Jo, vieną kartą... Bet turėjau sveikatos sutrikimų, todėl mečiau velniop po kelių cigarečių..
- Gal ir man.. na dėl jo.
- Dėl tavęs Same, bijau.
- Aš irgi bijau.. o.. Jis tikrai rūko??.. aš vis dar netikiu tuo..
- Ir ne tik.
- Ką tu...
- Aš nejuokauju.
- Bet jis toks neatrodo.. ><
- Labai gaila, apsirikai.
Mūsų pokalbį nutraukė mokytoja ir likusią pamokos dalį sėdėjom atskirai. Mat trukdėm pamoką... Go to hell biš.
Pagaliau baigėsi pamoka, pagaliau eisiu į šokių pamoką. Išskubėjau iš
klasės palikdama Taeminuką, nes nenorėjau kad jis vėl tęstų tą pokalbį
apie Key. Bet dabar tai įkliuvau...
- Kodėl pabėgai? - mane pasitiko Key.
- Aš... man juk reikėjo eiti į pamoką aš ir taip vėlavau.. - sutrikusiu žvilgsniu spoksojau į jį.
- Supratau. Kur dabar eisi?
- Emm.. į šokių pamoką, paskui kaip nors namo prisiversiu nueit.
- Einam palydėsiu.
- Aha tik Jessės palaukiam.
- O Tamein?
- Jis turi dar dvi pamokas.
- Štai ir Jessė. Einam.
- LAAABAAAAAS - stipriai mus apkabino Jessė ir visi trys nuėjom iki klasės kur vyko šokiai.
- Šiandien neturėjom pamokos kartu.. o gaila - eidama aimanavo jessė.
- Tikrai gaila. Dar turiu krūvą namų darbų.... išprotėsiu.
- Ne tu viena.. O turėjai pamokų su Key ar Tae?
Pasižiūrėjau į jį. Key atrodė piktas. Ką aš dabar padariau? Aš nenoriu
gadint savo sugadinto gyvenimo. Nors gal... ech.. nebežinau ką daryt.
- Jesse, tu eik. Aš turiu pasikalbėt su Key.
- Gerai, - mielai nusišypsojo ir nubėgo ji.
- Kas atsitiko? Ko dabar nori?
- Einam. - nusitempiau jį už šūlės. Ten atskaičiau moralą ir tiesiog nebežinodama ką daryt pasakiau:
- Duok man cigaretę. - tvirtai ištariau ir ištiesiau ranką. Jis į mane kreivai spoksojo ir nustebęs spoksojo į mane.
- Tiesiog duok cigaretę! Nebenoriu pyktis! Aš žinau kad pyksti ant manęs!
- Same, bet tu..... ne! Aš galvojau apie tai ir....
- Aš žinau ką darau, tik duok greičiau! Juk pats sakei.. viena cigaretė nepakenks.
Jis nenoromis man ją padavė ir išsitraukė 'ugnies'. Labai bijojau.
Žiauriai. Tai man pavojinga.. ir ką brolis pasakys. .. nutylėsiu. Bet
dėl Key tai padarysiu... Įsikišau cigaretės galą tarp savo lūpų ir
uždegiau ją.
- Same, kai įtrauksi, bus per vėlu. Na jeigu tu taip.... įkvėpk.. tik.. nestipriai.
Aš specialiai giliai įkvėpiau ir pradėjau kosėti. kai įkvėpiau dar
kartą pradėjo svaigti galva, negalėjau blaiviai mąstyti, susigriebiau už
krūtinės, kurią nežmoniškai skaudėjo dėl tų kvailų keleto įkvėpimų ir
kritau ant žemės, nes negalėjau pakelti tokio skausmo.
- Samanta! Same kelkis, Same! Sa...
Aš jo nebegirdėjau. Buvau apalpusi, bet skausmą vis dar jaučiau. Po
kelių minučių viskas nuslūgo, nebežinojau kur esu, kas vyksta... ir
nieko nebejaučiau.

Atsibudau ligoninėje. Buvo tamsu, supratau
nors tiek, kad dabar naktis. Negalėjau normaliai kvėpuoti, bei nelabai
ką pamenu.. Apsižvalgiau ir pamačiau Key. Jis miegojo ant kėdės gale
lovos. Atsisėdau ir pradėjau jį žadinti. Jis tingiai atmerkė akis ir kai
pamatė mane sėdinčią šiek tiek pakraupusiu žvilgsniu pažiūrėjo.
- Same, tu prabudai?
- Nejaugi į vaiduoklį panaši?
- Ne, tiesiog, - nebaigė sakyt ir garsiai nusičiaudėjo.
- Peršalai naktimis bevaikščiodamas - besijuokiant pasakiau.
- Ne pala... Same kaip tu? ar gerai jautiesi?
- Man viskas gerai tik kažkodėl nič nieko nepamenu.. Ir matau kaip pro
rūką, - pasitryniau akis, bet vaizdelis nesikeitė - kada galėsiu iš čia
eiti?
- Daktaras pažadėjo kad ryte išleis. Sakė, jog nieko blogo
neatsitiko ir patarė daugiau nebandyt nes kita skartas gali baigtis
mirtim...
- Mmmm.. o kaip mano brolis? Ir Jessė? Jie tai žino?
- Jessė viską žino, o tavo brolis nieko.
Susijaudinau.. Jjong vėl manęs ieškos. Atsistojau ir svirduliuodama
nuėjau prie lango. Galvojau kur jis.. kaip jaučiasi.. Pradėjau verkt. iš
už nugaros priėjo Key ir palietė mano pečius.
- Neverk, viskas bus gerai, aš tavęs tikrai nepaliksiu..
Jis palietė mano plaukus savo lūpomis, tada atsitraukė ir nuėjo link ant lovos sudėtų mano drabužių.
- Gal nori išeiti truputį anksčiau? - parodė į rūbus.
- Tu nejuokauji? - atsisukus nustebusiu žvilgsniu jį nužvelgiau.
- Visiškai ne.
- Sorry bet... EINAM TIK! - pralinksmėjau ir nuėjau persirengt. Jis nusišypsojo.
Persirengiau ir tuomet mes pasprukom iš ten. kai išėjom buvo gal 1 valanda nakties.
- Tai kur dabar?
- Miestas atgyja naktį ar ne?
Nusijuokiau ir abudu susikibę už rankų nuėjom.
- Aš alkanas - susiėmė už pilvo Key, - einam pavalgyt.
- Aha.. tik...
- Aš vaišinu - mielai nusišypsojo jis.
Eidami klausėmės muzikos ir šnekėjom. Su juo viską pamiršau. pamiršau
šeimą, draugus mintyse nebuvo nieko tik jis. Tik tai ko aš labiausiai
norėjau...

V dalis

Dviese taip gera. Nė sekundei nepaleidau jo rankos.
Jis visą tą laiką mane juokino ir tai buvo nuostabiausiai praleistas
laikas mano gyvenime... Niekada nesijaučiau tokia laiminga.
Štai priėjom restoraną. Aš jo nežinojau, todėl man buvo keista. Key atidarė restorano duris ir parodė delnu į vidų.
- Damoms pirmenybė.
Okėj... Aš įėjau ir... OMG SUSHI RESTORANAS!!! Dievinu sushi!!! >.<
- Na kaip tau ši vieta? - paklausė Key.
- Aš... aš dievinu sushi! - pasakiau tai ir puoliau jam į glėbį. Jis
šiek tiek nustebęs, tačiau laimingas stipriai laikė mane apkabinęs.
- Tai kur sėsimės? - kukliai paklausiau.
- Einam, žinau kur, - jis nusivedė mane į restorano galą nepaleisdamas mano rankos ir rimtu žvilgsniu žiūrėjo į priekį.
- Na štai. Sėsimės štai čia. - staigiai sustojęs pasakė Key.
Aš lėtai apsidairiau ir pro langą pamačiau nuostabų vaizdą. Tai taip
nuostabu... Tai neapsakomas vaizdas... Miestas, daug mirgančių
švieselių, žvaigždėtas dangus, mėnulis...
- Patinka?
- Aha... - negalėdama atsistebėti pasakiau.
Atsisėdom ir aš prilipau prie restorano lango. Taip sėdėjau iki tol, kol nepriėjo padavėja.
- Labas vakaras, - pakišo abiems meniu, - ko užsisakysite? - meiliai nusišypsojo.
- Du didelius sushi - net negalvodamas ir neperžiūrėjęs meniu pasakė Key - ir du puodelius arbatos.
- Gerai - nusišypsojo ir nuėjo padavėja ant kurios kortelės prisegtos
prie drabužių buvo parašyta ''HARUKI''. Matyt ji japonė. Tik po kelių
minučių suvokiau ką pasakė Key ir man kilo vienas klausimas.
- Key, tu sakei du DIDELIUS sushi?
- Mhm. - linktelėjo galva.
- Mmmm.. - pagalvojau kaip reiks suvalgyt tą ''didelį''.
Po 10 minučių atnešė maistą.Key kreivai žiūrėjo į mane, nes aš kreivai žiūrėjau į lėkštės dydį ir jame esantį sushi.
- emm... Same, jeigu nori, užsakysiu dar - šiek tiek nejaukiai pasijutęs išlemeno.
Išpūčiau akis ir pasižiūrėjau į Kėy.
- Tu juokauji... Manau man reikės pagalbos norint įveikt šitą - parodžiau pirštu į maistą.
Kelioms minutėms stojo tyla, bet tai sutrukdė mūsų juokas. Šiek tiek
apsiraminę, paėmėm lazdeles į rankas. Key pradėjo valgyt. Valgyt taip,
kaip aš dar niekada nemačiau. Emm... du milžiniški sushiai vienu metu...
Aha... Po 10 minučių žiūrėjimo kaip jis valgo, pradėjau ir aš, bet
vienu momentu Key prikišo savo lazdeles su sushiu man prie burnos.
- Noriu, kad paskutinis būtų tavo.
- O tu greitas. - pažiūrėjau į savo pilną lėkštę ir į jo tuščią. Na ką
gi, teko suvalgyt ''paskutinįjį sushį''. Staiga man bekramtant Key
persisvėrė per stalą ir... palietė mano lūpas savosiomis. Aš
išsigandau... Viską lėtai nurijau. Jis atsitraukė.
- Kas.... ką tu..
- Ant tavo lūpos buvo keletas ryžių - jis mielai nusišypsojo.
- Tu mane gąsdini...

Išėjom iš restorano. Abudu persivalgėm, todėl nėjom labai greitai.
- Klausyk, aš turiu grįžti namo...
- O nenori dar pasivaikščioti? Juk miestas nuostabus...
- Sorry, bet ne.. bet.. ačiū - apsikabinau jį - vakaras buvo tobulas. Na.. gal iš dalies naktis, o ne vakaras.
- Supratau. Aš tave palydėsiu iki tavo namų, gerai?
- Nereikia, mano namai čia, netoli, ir pati nueisiu... Tai.. IKI!!!
- Ate, jis suėmė mane už pečių ir pabučiavo į kaktą - būk atsargi.

Tyliai pravėriau namų duris ir įėjau. Man beveik pasiekus laiptus pasigirdo brolio balsas.
- Samanta, kur buvai?
- aš..aš..aš..
- Tu buvai su juo??? ką?? visą naktį.. ir nieko man nepasakei?!
- Jonghyun aš...
- Juk žinai kaip aš jaudinuosi dėl tavęs! Per tave visiškai nemiegojau!!
- Atleisk man...
- Tu daugiau niekur nė kojos iš namų be mano leidimo neisi!
Šį kart neturėjau kitos išeities, kaip su juo susipykt ir išrėžt viską jam į akis.
- Nustok man aiškint ką turiu daryt! Aš turiu savo gyvenimą, kurį kontroliuoju aš! TIK AŠ!
Jis stovėjo nieko nesuprasdamas, o aš nubėgau į savo kambarį ir
atsisėdus šalia lovos mąsčiau ... ne, ne apie šeimą... apie jį... aš jo
jau pasiilgau. Tik norėjau kad naktis niekad nesibaigtų, niekada... ta
nuostabi naktis kai pirmą kartą pasijutau laimingiausiu žmogumi
pasaulyje... Kas su jais visai darosi?? Nejaugi jie tikrai nori manęs
atsikratyt??
Kambaryje buvo tamsu. Nuėjau į vonios kambarį ir
išsimaudžiau, nes po visko kas buvo jaučiausi išsekusi. Išsimaudžiusi
pastebėjau ant lovos šviečiantį telefoną. Apsidžiaugiau nes ten... ne
tai nebuvo Key. Čia Taemin parašė...
- Labas - tokią žinutę aš gavau >.>
- Labas
- Nemiegi?
- Ne, o ką tu naktį? Blūdiji?
- Niekaip negaliu užmigt, tai va filmą įsijungiau.
- Naktibalda tu :DDD
- Nu :DDD O tu ko nemiegi?
- Aš.... aš irgi blūdiju xD
- Aišku :DDD Gal nori ryt pas mane ateit?
- Emm.. jo gerai, nors gal.. nu aš ryte parašysiu, ok?
- Aha, Krč, varau miegot xD
- Labanakt. n.n
- Laba ;*****
Emmm... kas per '';****'' paskutinėj žinutėj?? Taem ur so dead...
Gerai... Reikia eit miegot... Ruošiausi eit miegot, bet nenuėjau, nes į
kambario duris kažkas pasibeldė, kai aš sėdėjau savo minkštame krėsle.
- Galiu įeit? - pravėrė duris Jjong.
- Jo - nusukau akis į kambario langą priešingoje pusėje. - ko nori?
- Noriu, kad žinotum, tu su savo riksmu prikėlei...
Jis nebaigė sakyt šių žodžių ir į kambarį įsiveržė motina.
- Samanta, kur visą naktį buvai?!
- Neprivalau tau aiškintis.
- Sa.. - nesitvardė pykčiu motina - rėžk man viską! Kur buvai klausiu?!
Nebuvo kitos išeities kaip iškentėt visą šitą cirką, o sprukt negalėjau, nes nebuvo pro kur, kai motina tarpdurį stovėjo.
- Nejaugi turiu duot ataskaitą už vieną gerai praleistą naktį?
- Su kuo?
- Šito tu niekada nesužinosi - nusisukau nuo jos ir nuėjus atsiguliau į lovą.
- Aš..!
- Klausykit, aš pavargus. Gal bent jau man išsimiegot leisit?
Motina netverdama pykčiu ir brolio vedama iš kambario vis dar kažką
murmėjo, bet svarbu išėjo. Man patiko, dar kartą sunervavau ją... Gerai,
kad dar didesnės dramos neiškėlė ponia riestanosė, pff...

VI dalis

Kadangi šiandien šeštadienis turėjau miegoti ilgai,
bet 12 valandą mane prikėlė žinutė. Atsibudau, pasitryniau akis ir
pažiūrėjau pro langą - lyja. Nu kodėl????? Aš tikrai čia nesėdėsiu,
tikrai ne. Vėl turėjau vilties, kad tai Key ir ... ne čia Taemin.
Pamačius tiesiog numečiau telefoną į šalį. Kur po galais Key??? Ir kur
po galais sniegas??? PO kelių minučių išgirdau savo telefono skambutį.
Pagaliau, čia jis.
- Alio.
- Labas rytas, neprikėliau?
- Labas, ne neprikėlei.
- Tai, gal nori susitikti?
- Aha, gerai.
- Po valandos prie bibliotekos. Gerai?
- Okėj. Ateisiu, tik pirma einu savo šiukšlyną susitvarkyt - nusijuokiau.
- Iki!
Tuomet visai pamiršau, jog pažadėjau Tae, kad pas jį ateisiu. O ne...~
Žvilgtelėjau į jo žinutę: ,,Hey, už pusvalandžio pas mane, gerai? (:''
Sunerimau. Į kurią pusę eit, pas Key ar pas Taemin?? Hmmm... Taemin -
geras draugas, kurio negaliu išduot... juk jam pažadėjau žymiai anksčiau
negu Key; Key - beveik mano vaikinas, nes jis pats to nepatvirtino.
Huh..~ >.<
Apsirengiau ir nusileidau laiptais žemyn. Aplink
mirtina tyla, nors paprastai tokiu metu motina kelia šurmulį ir važiuoja
į parduotuves apsipirkti. Keista... Žvilgtelėjau į mamos ir brolio
kambarius - visi miega. Malonu. Užsidėjau kapišoną, nes lijo, ir išėjau.
Eidama vis svarsčiau kaip jis jausis kai manęs nesulauks. Tikriausiai
užpyks ant manęs...
Priėjau vietą kur tarėmės susitikt.
- Atleisk, kad vėluoju.
- Nieko tokio, - priėjęs mane apkabino ir ilgai laikė suspaudęs.
Aš netekau žado ir šiek tiek persigandau.
- Kodėl tu tai darai?
- Nes aš tave myliu - tiesiai šviesiai išrėžęs jis mane pabučiavo. Į LŪPAS! Ir neleido nė žodelio ištarti.
Stovėjau sustingusi it ledas, nejaučiau savo šaltų pirštų ir rankos,
tik jo šiltas rankas ir virpančias lūpas. Jis atsitraukė, ir nepasakęs
nė vieno tiesiog išėjo, pažiūrėjęs į mane keistu žvilgsniu. Mačiau jo
susijaudinimą, jis... tikrai mane myli... Negaliu to nepripažinti po to
kas ką tik įvyko...
Aš ramiai stovėjau iki tol, kol pajutau, kad
jis stovi man už nugaros ir dabar man bus nekas. Lėtai atsisukau ir
parklupau ant kelių.
- Atleisk man, Key, - nuleidau galvą.
- Kodėl su manim susidėjai, jeigu dabar tu su tuo kvailiu?
- A... aš...
- TU KALĖ! - jis man užvožė per mano ašarotą skruostą - pamiršk mane!
Viskas baigta! - vos neverkdamas rėkė ant manęs - Nustok žaist su žmonių
jausmais! NUSIBODAI! - jis rėkė pilnu skausmo balsu... Ką aš
padariau... Jis nusisuko ir tiesiog išėjo.
Apsiašarojusi, su
paraudusiu skruostu dar ilgai klupėjau šaltame lietuje. Atrodė kuo
ilgiau tai darai, tuo daugiau purvo jis nuo tavęs nuplauna.
- Mano gyvenimas baigtas. - tyliai išlemenau ir atsistojau. - dabar tikrai viskas baigta Key.
Vaikščiojau miesto gatvėmis laikydama savo drebančias ir šaltas rankas kišenėse.
- Dabar netekau dalies savęs... Bet vis dar turiu netikrą motiną ir
brolį... Nors tiek - giliai atsidusau ir nupėdinau link skardžio, kuris
dažniausiai buvo tuščias, nes niekas čia nesilankydavo. Einant man
paskambino brolis.
- Samanta... - girdėjau kaip jis drebančiu balsu tai pasakė ir sunerimau.
- Kas... kas atsitiko?
- Ji...ji.. pateko į avariją ir ji... komoj..
- Kas? - nustebau - kas ji?
- Tavo motina po velnių! - jis nebesitvardė ir pravirko kaip mažas vaikas.
- Ji... - telefonas iškrito iš rankų žemyn skardžiu ir aš nuskubėjau į ligoninę, net neatkreipdama į tai dėmesio.
Atėjus pamačiau Jonghyun.
- Kur ji? - apsipylus ašarom išlemenau.
- O tau ji rūpi? Aš maniau tu jai mažiausiai rūpi... - nusuko savo ašarotas akis į koridoriaus galą.
- Aš... Ne. Man ji nerūpi.
- Tai ko čia iš vis atėjai?!!
Aš nebesitvardžiau ir garsiai per ašaras išrėkiau:
- Nes tu ir ji esat vieninteliai žmonės, kuriuos vis dar turiu! Key
mane paliko, išvadino kale ir išėjo lyg niekur nieko! Aš pavargau gyvent
šitą purviną gyvenimą! Aš išsekus, nes visi kurie man nors truputį rūpi
mane palieka!!! Dabar esu viena kaip pirštas, nes visi ant manęs
pyksta! Niekada nemaniau kad gyvensiu tokį gyvenimą, kuris bando mane
sunaikinti! Pavargau žaist šitą žaidimą, pavargau eit tuo pačiu keliu
ir...
- Raminkis... - staigiai bet švelniai mane apkabino Jonghyun,
- viskas bus gerai... - per ašaras kalbėjo - tu dar turi mane ir aš
tavęs nepaliksiu, kad ir kas nutiktų, juk pats likau vienas kaip
pirštas. Tu man esi brangi, aš tavęs niekada neišsižadėsiu. Man to būtų
per daug...
- Paleisk mane, - nuėmiau jo rankas nuo savo pečių -
Netikiu tavim ir... jeigu ji pabus, pasakyk, kad ji niekada manęs
daugiau nebepamatys.
Jis labai nustebo, bet aš galvoju kad taip bus
geriau mums abiem. Pabučiavau jį į skruostą ir norėdama išeiti
nužingsniavau ilgu baltu ligoninės koridoriumi, liūdėdama ir niekaip
negalėdama sustabdyti ašarų.

O toliau taip ir neparašiau :DDD niekaip niekas man į galvą nepareina kaip riektų pratęst :DDDD krč, atiduodu jūsų visų kritikai :DDD

Temos pavadinimas: Re: Tik Galbūt. [SHINee FF] Antr. 03 13, 2012 7:17 pm

Paskaičiau pirmą dalį ir man visai patiko , tik tiek , kad manau jog viskas šiek tiek per greitai vyksta , na kai paskaitysiu kitas dalis žiūrėsim kas bus :DD

Temos pavadinimas: Re: Tik Galbūt. [SHINee FF] Tr. 03 14, 2012 2:09 pm

Jo jo sakė man kad per greitai viskas, bet čia rašyta kai man 13 buvo :DDDD tj nekreipk dėmesio :DD